Taigi vakar Su Adžiu sužiūrėjom naują rusų filmį "1612". Baisiausia, kad aš ruošiausi šitą filmą žiūrėti, kaip istorinį... oj nereikėjo to... nereikėjo...
Šiaip didesniąją filmo dalį visiškai nebuvo įmanoma suprasti veikėjų motyvacijos, o kur jau tai, kad pagrindinis šaunusis herojus išmoksta fechtuotis žiūrėdamas į paveiksliukus knygoje (na ir kai jam sapnavosi neseniai nudėtas ispanas). Bet kuriuo atveju, visą filmą išlysdavo koks nors "kniazius" ir papezėdavo, kad "nuzhin groznij tzar" arba "bez tzaria derzhave nelzya", kaip be abejo išlindęs kažkoks kniazius, vaidinamas Михаил‘o Пореченков‘o tankia barzda ir drūtų balsu vis pabylodavo, kad "derzhavu pridaly" ar panašiai, kad nori nenori atrodo jis yra kažkoks "tzarius" kuris čia viską mato/gali/pamoralizuoja (ach... ta subtili paralele su Putinu). Kitaip neaišku kodėl jis ten turėjo vadinamą "authority" visiems įsakinėt ir moralinti :D
Mama – angely! Angely!
Bet kuriuo atveju, kažkokia pablūdusi caraitė (kuria mūsų herojus prisimena pliką bėgančia iš pirties ir todėl nusprendžia gelbėt) ir kažkoks šlėkta etmonas (visai nemotyvuotai deginantis viską pakeliui ir plėšikaujantis pakelėse) daro savo, bent jau jį vaidinantis aktorius (atrodo irgi lenkas) atrodė kaip kad aš įsivaizduoju tų laikų šlėktas.
Ps.: Lenkai keikiasi sakydami "šaize" :)
2 comments
Comment feed for this post