Tarpušventyje su draugais nuėjau į kiną, kadangi beveik nebuvo pasirinkimo, na ir šiaip prieš siaubiakus mes nieko blogo neturime... tai buvo „The Mist“. Ir nenusivyliau – rekomenduoju ir jums pažiūrėti.
Filmas mane maloniai nustebino, ne tik, kad baubai buvo gražiai padaryti, bet ir išlaikyta teisinga nuotaika. Visą filmą taip ir lauki, kad sektą įsteigusi, pakrikusios protinės būklės, moteris suorganizuos žmonių aukojimą (kas jai stebėtinai gerai sekėsi). Kaip išsireiškė Rej „realybėje ją pirmą užmuštų“ (atsiprašau, jei atkartojau netikslią frazę).
Šiaip tai „sunkus“ filmas, niūrus ir tamsus. Visą šitą reikalą pažiūrėjus iš „The Call of Cthulhu“ skaičiusio ir žaidusio žmogaus pozicijos – filmas pasidaro mielesnis ir artimesnis. Visur tiesiog girdi, kaip rieda veikėjų metami kauliukai „roll for sanity“ ir kam pavyksta išmesti gerai, o kam - ne. Tiesiog chrestomatiškai veikėjai pasiskirsto į „mirusius“, „kultistus“, „išprotėjusius“ ir „savižudžius“, kaip dažnai išsiriša ir standartinė žaidimo sesija :)
Aišku vienas kadras mane sužavėjo... kai mūsų šaunieji herojai pamatė ramiai praeinantį „Senąjį dievą“. Tikrai gražus kadras ir tikrai graži pabaisa, sakyčiau puikiai pavaizduotas jos grandioziškumas („o tarp jo čiuptuvėlių, kažkur aukštai skraidė drakonai...“). Va čia herojams ir nepasisekė „sanity“ metimas, aiškiai vaizdas išmušė paskutinius sveiko proto likučius ;)
Kas puikiausia – filmas baigiasi nestandartiškai, sakyčiau juoda ironija ir dar vienas įrodymas, kodėl apsimoka būti kultistu ;)
Ps.: Kažkodėl galvodama apie šitą filmą aš vis prisimenu „Ežiuką rūke“... gal dėl kolorito... o gal vaikystėje jis man padarė panašų poveikį. Ir gražu, ir baisu...